Kaip valdybos narys gana dažnai dalyvauju vadovų atrankose. Taip pat pažįstami neretai prašo užmesti akį į vieną ar kitą kandidatą. Viena iš pavojingesnių atrankos iliuzijų – pasitikėjimą savimi palaikyti kompetencija ir tinkamumu konkrečiai organizacijai.
Žmogus kalba aiškiai, atsako greitai, turi nuomonę, nebijo sudėtingų klausimų. Po dvidešimties minučių kambaryje atsiranda jausmas: „Šitas žmogus tikrai žino, ką daro.“ Gali būti, kad žino. Bet gali būti ir taip, kad jis tiesiog labai gerai moka sukurti tokį įspūdį. Ir kas įdomiausia – dažnai žmogus nevaidina. Jam pačiam taip atrodo.
Kodėl pasitikintis kandidatas nebūtinai yra tinkamas? Tam yra kelios pragmatiškos priežastys:
- Darbo pokalbis ir darbas yra skirtingos veiklos. Pokalbyje reikia parduoti save ir per valandą sukurti tinkamą įspūdį. Darbe reikia ilgą laiką priimti sprendimus, tartis su žmonėmis ir pasiekti rezultatą. Žmogus gali puikiai daryti viena ir visiškai nesugebėti kita.
- Panašumo spąstai. Kandidatas kalba mums priimtina kalba, komentuoja mums svarbius dalykus. Su juo lengva. Ir labai greitai atsiranda mintis: „Jis mūsų žmogus.“ Bet patogus pašnekovas nėra tas pats, kas komandai ir organizacijai tinkamas vadovas.
- Nežinojimo efektas. Kuo mažiau žmogus suvokia realų situacijos sudėtingumą, tuo labiau jis gali būti užtikrintas, kad ją lengvai išspręs. Kai kandidatas, beveik nieko nežinodamas apie jūsų įmonę, jau tiksliai paaiškina, ką ir kaip joje pakeis, tai gali būti ne patirties, o paviršutiniško situacijos vertinimo požymis. Patyręs žmogus pirmiausia klausia apie kontekstą.
Visi norime žmogaus, kuris išspręs problemas, uždarys klausimus ir prisiims atsakomybę. Pasitikintis savimi žmogus mums dažnai atrodo būtent toks.
Kaip nepražiūrėti „auksinio kandidato“?
Čia svarbu nepainioti tuščio pasitikėjimo savimi su gebėjimu greitai adaptuotis. Yra žmonių, kurių užtikrintumas kyla ne iš to, kad jie „viską žino“, o iš to, kad moka greitai prisitaikyti, mokytis ir veikti pagal konkrečios organizacijos situaciją.
Toks kandidatas tiesiai pasakys: „Šioje srityje man trūksta informacijos.“ Tačiau kartu jis parodys aiškią logiką, kaip tą informaciją surinks, kaip susiorientuos ir kaip priims sprendimus. Žmogus, kuris mato savo ribas, dažnai yra daug stipresnis už tą, kuris turi atsakymus į viską.
Kada man įsijungia papildomo pasitikrinimo mygtukas?
- Kandidatas atsako greičiau, negu spėja suprasti klausimą.
- Kiekviena jo nesėkmė pasakojimo pabaigoje vis tiek virsta pergale.
- Dėl nesėkmių kalti buvę vadovai, darbuotojai ar rinka, bet ne jis pats.
- Jis daug kalba „mes“, tačiau sunkiai paaiškina savo asmeninį indėlį.
- Paprastus dalykus slepia po „transformacijomis“, „strategijomis“ ir kitais madingais žodžiais.
Kaip atskirti pasitikėjimą nuo kompetencijos?
Man naudingiausia ne užduoti daugiau skirtingų klausimų, o vieną istoriją patikrinti giliau. Pavyzdžiui, kandidatas sako, kad pertvarkė silpnai veikusią komandą. Gilinkitės: kokia buvo pradinė situacija? Ką padarėte pirmiausia? Kas nepritarė? Kokią klaidą padarėte?
Išmokta savireklamos istorija gerai skamba pirmą kartą. Gilinantis gana greitai pasimato, kiek joje realaus darbo, asmeninės atsakomybės ir gebėjimo priimti sprendimus.
Pasitikėjimas savimi vadovui yra būtinas. Tačiau tikra stiprybe jis tampa tada, kai po juo yra kasdienybės atlaikymas, atsakomybė ir gebėjimas sukurti rezultatą konkrečioje aplinkoje.