Pradėjau naudotis dirbtinio intelekto (DI) įrankiais gana anksti. Su kiekviena patirtimi aiškėjo, ką šie įrankiai gali padaryti gerai, kur reikia būti atidesniam – ir kada reikia daugiau nei tik įgudusio vartotojo žinių. Tai savotiškas eksperimentas – testuoti, vertinti, ieškoti to, kas veikia, bei pastebėti tai, kas kelia nerimą.
Jau matau pirmąją bangą žmonių, kurie gavę klausimą iš karto kreipiasi į DI įrankius. Prisipažinsiu, kartais pats taip elgiuosi. Pastebiu, kad net tada, kai žinau atsakymą, patikrinu jį DI – galbūt dėl patogumo, o gal tiesiog iš smalsumo. Tačiau čia kyla dilema. Kartais, net nesutikdamas su DI atsakymu, pagaunu save galvojant, kad galbūt verta juo pasitikėti. Ir štai – jau svarstau, ar tai nereiškia, jog pradėjau mažiau pasitikėti savo sprendimais.
Atrodo, kad DI, siūlydamas greitus atsakymus ir efektyvumą, kartu kelia iššūkį mūsų gebėjimui mąstyti savarankiškai. Pamažu formuojasi tam tikra priklausomybė – „kam stengtis, jei gali gauti greitą ir (dažnai) tinkamą atsakymą?“ Tai labai patogu, tačiau yra ir kita medalio pusė: mažėjantis kritinio mąstymo gebėjimas. Sprendimų priėmimo įgūdžiai, kurių nenaudojame, tiesiog silpsta.
DI dar nepasiekė tokio lygio, kad suprastų kontekstą taip, kaip jį suvokia žmogus. Kol galiausiai gauni kokybišką atsakymą, gali prireikti nemažai laiko ir žinių, kaip suformuluoti tinkamą užklausą. Ironiška, bet kartais pats sprendimą būčiau padaręs greičiau, nei bandydamas jį rasti DI pagalba.
Pastebiu dar vieną tendenciją: žmonės, kurie anksčiau diskutuodavo su kolegomis, dabar ieško atsakymų DI įrankiuose. Be abejo, tai greitesnis būdas, tačiau taip mažėja bendravimo, mainų ir idėjų generavimo momentų. Toks pasikeitimas turi poveikį ir organizacinei kultūrai.
Neabejoju, kad vadovų darbe DI įrankiai taps įprastu reiškiniu. Jie gali padėti analizuoti informaciją, efektyviau paskirstyti užduotis ar net pasiūlyti alternatyvius sprendimus. Dirbdamas prie projekto, kaip savo vadybinę patirtį perduoti DI, matau, kokia naudinga ši technologija gali būti. Tačiau visada yra ir kita pusė, kuria norėjau pasidalinti.
DI yra puiki pagalba, tačiau jis neturėtų tapti pagrindiniu sprendimų priėmėju. Vadovo užduotis – ne tik naudotis DI privalumais, bet ir išlaikyti autonomiją, gebėjimą kurti strategiją bei mąstyti kritiškai.
Ką jūs matote savo gyvenime atsiradus DI? Kaip DI keičia jūsų darbo įpročius ir sprendimų priėmimo procesus? Ar susidūrėte su pagunda visiškai pasikliauti šiais įrankiais?