Pastebiu, kad šiais laikais esame atradę daugybę naudingų dalykų: patogesnį žinių naudojimą, greitesnę komunikaciją, mažiau rutinos. Tačiau kartu praradome vieną esminį asmeninį įgūdį – mokėjimą girdėti ir mokėjimą klausytis.
Vietoje to, kad pasitikslintume neaiškias vietas, dažnai skubame įterpti savo mintis. Atsakinėjame į tai, ko žmogus net nepasakė, remdamiesi savo prielaidomis ir interpretacijomis. Rezultatas? Neteisingi sprendimai, sutrikęs bendradarbiavimas, klaidingi žmonių vertinimai.
Pabandykite eksperimentą. Paprašykite žmogaus pakartoti, ką pašnekovas sakė prieš du ar tris sakinius. Pamatysite — tik nedidelė dalis atkartos mintis ir žodžius tiksliai. Dauguma pradės interpretuoti: „Jis kalbėjo apie tai, nes…“, „Jam rūpi tas ir tas…“, nors to nebuvo pasakyta. Išvados priimamos ne pagal tai, kas išgirsta, o pagal tai, kas manyta.
Pažvelkite ir į save. Kai žmogus kalba, kaip dažnai mintyse skamba: „Ai, jis taip sako, nes pats buvo tokioje situacijoje“, „Jam būdingos tokios savybės“, „Pas mane tai kitaip…“? Tai reiškia viena: mes girdime ne žmogų, o savo vidines reakcijas į jį.
Klausymasis nėra savaime suprantamas dalykas. Tai ne tylėjimas. Iš tiesų klausytis — sunku: nenukreipti minčių, nevertinti, neieškoti priežasčių, o nuoširdžiai domėtis tuo, ką žmogus sako. Užduoti klausimus, kurie padeda jam išplėsti mintį. Tai nėra lengva, ypač jei tam neturime įgimtos dovanos, tačiau tik taip iš tiesų galima suprasti problemos esmę, žmogaus mąstymo logiką ir tai, kas jam iš tiesų svarbiausia.
Šie principai padeda tapti tikru klausytoju:
- Tikras klausytojas turi nuostatą: „Klausydamasis sužinosiu kažką įdomaus, prasmingo, praturtėsiu ir pamatysiu žmogų kitaip.“ Nuoširdus noras išgirsti daro tave geru pašnekovu.
- Geras klausytojas nepertraukinėja. Tinkamu metu jis užduoda klausimus, kurie pagilina pokalbį, o išgirstas mintis perfrazuoja savo žodžiais — taip parodo, kad suprato.
- Geri pašnekovai, mokantys klausytis, kuria santykį ir bendradarbiavimą. Tu supranti žmogų, o jis jaučia, kad esi su juo. Dažnai tinkamai užduoti klausimai padeda kalbančiajam pačiam atrasti atsakymus, be jokio primetimo iš šalies.
Klausydamasis gali praturtėti. Kalbėdamas — tik pasirodyti skirtingoje šviesoje.
Klausantis ne tik ausimis, bet ir akimis bei širdimi, pradedi matyti, kas žmogui svarbiausia — jis apie tai kalba kitaip. Pradedi jausti, kada „taip“ iš tiesų reiškia „taip“, o kada — „ne“.