Gyvenimas nuo svarstymų, minčių, idėjų nesikeičia – bet keičiasi veikiant, darant. Juk net ir kiaušinienės mintimis neišsikepsi – teks bent kažkiek pajudėti. Tačiau, skirtingai nuo organizacijos, alkio jausmas greitai sutvarko motyvacijos veikti klausimus. Ne taip svarbiai atrodo nei išorės veiksnių analizė ar atsakymai į klausimus kas, kur, kodėl; lieka vienas klausimas – kaip alkį užglostyti. Tai stiprus poreikis kurio nesumažins atsakomybės perkėlimas ant kito. Ir tokiose situacijose beveik niekas nedaro analizės kodėl tas alkis kilo?
Darbo aplinkoje kitaip – čia neretai palanki „aplinkybių aukos“ rolė: atsidūrėme tokioje situacijoje, nes tokios kainos, konkurentai taip daro, recesija ten… . Patogu, kolektyve vienas kitam patvirtiname, diskutuojame, linksime galvomis, rodome ekrane kreives, detaliai paaiškiname kodėl taip įvyko, kada viskas pasikeis, grįš kaip buvo. Tik keista, kad tuo metu pilna aplinkui ir pelningai, aktyviai dirbančių konkurentų. O kai situacija jau „sugrįžta į vėžes“, matome, kad laurus nuskina ne tie, kurie laukė – žinoma, juos nuskina tie, kurie veikė.
Iš kitos pusės, patogi ir „nugalėtojo“ rolė: mes sėkmingi, bet kokie sprendimai mums netinka, mes renkamės iš situacijos tai, kas geriausia, kiti dar tegu „pasitreniruoja“, mes vis vienas kitam parodome savo sėkmės pavyzdžius, juos perdėtai garbiname ir t.t.. Čia gerai iliustruotų patarlė apie tai, kad čempionu tapti lengva, bet juo būti – sunku. Labai dažnai toks „nugalėtojo“ požiūris lemia, kad organizacijos praranda kryptingumą, veržlumą, tampa tais, kurie itin susierzina, kai kas nors vyksta ne pagal jų planą ar įsivaizdavimą.
Dar patogi „drambliuko su peliuko širdimi“ rolė: akivaizdu, kad organizacija jau gali daryti didesnius dalykus, bet bijo žengti į tą pusę bent jau vieną rimtesnį žingsnį. Ir kalbame, kaip kam kas nutiko ne taip, ir kaip čia tas atsargumas yra labai naudingas. Kartais dar kalba, kaip būtų buvę gerai, jei būtume kažką konkrečioje situacijoje padarę – ir dažnai šios kalbos turi pasididžiavimo elementą, panašų į sportininko pasakymą, kad dalyvavau tokio lygio varžybose.
Tokios situacijos rodo, kad organizacijoje nėra to esama padėtimi nepatenkinto, įtaką galinčio daryti žmogaus ar žmonių grupės. Jei atvirai, nemačiau nė vienos sėkmingos organizacijos be tokių žmonių.
Kad ir kokioje būklėje būtų organizacija – nuo idealios iki kritinės – už organizacijos sėkmę atsakingi vadovai turės atsakinėti į vieną klausimą: ką geriausio galiu padaryti dabar, su tomis galimybėmis, kurias turiu. Visa kita – priežastys, problemos, analizė – yra tik papildomi esminio klausimo elementai.
Priežastys, kodėl nenorima veikti, yra žmogiškai banalios:
– Patogu priimti poziciją, kad išorės apribojimai neleidžia veikti ir tu dėl jų atsiradimo esi nekaltas;
– Nesu garantuotas savo gebėjimais naujoje situacijoje, ir, jei kažkas vyks ne taip, galiu pasirodyti kaip negebantis suvaldyti situacijos;
– Neturiu elgesio varianto, kuriuo tikėčiau, bet apie tai vengiu pasakyti;
– Bijau nesėkmės, praradimų, pervertinu neigiamas pasekmes;
– Pervertinu iššūkių dydį – o juk bandymai dažniausiai parodo, kad „nėra tas žvėris toks baisus“;
– Bijau prisiimti atsakomybę neapibrėžtoje situacijoje, o pasidalinti atsakomybę taip pat nedrąsu; Žinoma, šios priežastys – suprantamos, tačiau svarbu sau priminti ir tai, kad nesvarbu, kiek begalvosi ar analizuosi, rezultatai priklausys nuo veiksmų ir to, ką padarei.