Šiame straipsnyje norėčiau pasidalinti vadovų karjerą griaunančia nuostata, kurią matau tiek dirbdamas valdybose, tiek lankydamasis įmonėse. Ši nuostata skamba taip: “Jei esu atitinkamose pareigose, reiškia, esu joms tinkamas.”
Vadovus, kaip ir kitus žmones, į darbą priima arba paskiria todėl, kad pasitiki jais, tiki, kad jie padarys darbą, kuriam paskirti. Šis pasitikėjimas yra duotas avansu prieš paskiriant – nes mes galime tik spėti apie žmogaus sėkmę, o realybę parodys tik laikas.
Vis dėlto, paskirtieji daro klaidą galvodami, kad jei jau esu paskirtas, tai reiškia, kad pasitikėjimas pateisintas. Gali būti, kad pasitikėjimas pateisintas pirmame etape, tačiau tai nereiškia, kad paskirtasis žmogus yra vertas pasitikėjimo, kad padarys darbus tolimesniuose etapuose. Keistai atrodo vadovas, kalbantis apie trijų, penkerių metų senumo pasiekimus ir jo įtaką įmonės raidai, ir negalintis parodyti savo vertės šių dienų kontekste. Gali būti, kad organizacijai augant, keičiantis situacijai, lūkesčiai jau netenkinami.
Tikrintis, ar dar darau darbą tinkamai, ar dar turiu pasitikėjimą, yra vadovo pareiga. Šaunu, jei įgaliojimus, pasitikėjimą vadovui suteikęs žmogus ar žmonės jam perteikia, kaip mato jo vadovavimą, rezultatus, tačiau tokios nuomonės nebuvimas neatlaisvina vadovo nuo pareigos ar sveiko proto šauksmo įsitikinti, ar jis dar turi pasitikėjimą. Keistai atrodytų pasakymas: “Aš daug ir rimtai dirbu, labai stengiuosi, bet kaip tai atrodo žmogaus, kuris man suteikė įgaliojimus, paskyrė į pareigas, akimis, man nerūpi.”
Tikrintis pasitikėjimą verta tiek formaliais, tiek neformaliais būdais. Formalūs – įvairios ataskaitos, rezultatų aptarimas, atskaitomybė. Neformalūs – kad ir neformalus situacijos aptarimas, pokalbiai su atitinkamais žmonėmis. Tiesus klausimas apie tai kas rūpi dažnai yra visai be reikalo nuvertinamas būdas.
Gal ir keista skamba, bet įrodinėti, kad vadovas vertas pasitikėjimo, yra reguliarus, nors gal ir ne kasdieninis procesas. Paprasčiausias būdas tam yra pasirūpinti, kad pasitikėjimą suteikę žmonės žinotų vadovo mintis ir darbus. Kokios tos mintys, kaip dažnai ir kokiu būdu jos perteikiamos komandai – čia jau pasirenka vadovas. Žinoma, apie metodus informacijos sklaidai galima ir pasitarti su žmonėmis, kuriems ta informacija naudinga – tikslas yra informaciją skleisti, nes padarytas darbas, apie kurį niekas nežino, aplinkos laikomas nepadarytu.
Savalaikis pasitikėjimo pasitikrinimas būna viena iš priežasčių, kai vadovai sustoja ir „neperšoka“ į kitą lygį, o žmonės, suteikę įgaliojimus, nesugeba objektyviai įvertinti vadovo darbo ir vertės.