Mano supratimu, įvaizdis – tai tau reikalingų faktų parodymas reikiamoje šviesoje. Ko gero, niekam nėra keista idėja, kad tai, kaip tavo produktą, paslaugą, organizaciją mato kiti yra vienas iš svarbių dalykų, kuris, padeda esamiems, būsimiems klientams, darbuotojams, partneriams suprasti Jūsų projektą, produktą ar veiklos esmę. Bet jei nėra realių faktų, toks darbas su įvaizdžiu yra kažkas tarp melo ir avantiūros.
Rašau šia tema matydamas situacijas, kai organizacijų vadovai vietoj to, kad sutvarkytų esminius dalykus, susijusius su organizacijos reputacija, produktų, paslaugų supratimu, kviečia įvaizdžio specialistus.
Mano pastebimos priežastys, kodėl vietoj esminių dalykų vadovai skiria dėmesį įvaizdžiui:
– Lengvesnio kelio ieškojimas: daug sunkiau sutvarkyti esmę, nei bandyti „užpudruoti mėlynę ant veido“.
– Įvairių įvaizdžio kūrėjų „stebuklingos tabletės“ siūlymai.
– Trumpalaikių rezultatų gavimas, laikinai padidėja aktyvumas informacinėje erdvėje: gaunami pirmi, deja, dažnai laikini rezultatai.
– Veikia socialinis spaudimas – „visos rimtos organizacijos turi savo įvaizdį“.
– Kartais organizacijos realiai neturi resursų esminiams dalykams sutvarkyti ir leidžiasi į avantiūrą su įvaizdžiu.
Nemalonios pasekmės, kurių susilaukia organizacijos, kurios formuoja įvaizdį neatitinkantį realybės:
– Pasitikėjimo praradimas organizacija, vadovais, žmonėmis, kai aplinkiniai su suformuotais lūkesčiais pamato skirtumus tarp deklaracijų ir realybės.
– Organizacijos žmonės supranta, kad kalbėti ir daryti – du skirtingi dalykai. Ar tikrai reikia pasitikėti žmonėmis, kurie viešai kalba apie dalykus, kurių realybėje nėra?
– Sumaištis, kai tavęs asmeniškai klausia apie tai, kas deklaruojama, ir atsiduri tarp pasirinkimo sakyti tiesą, kad organizacijoje to nėra (kas nėra malonu), arba meluoti – kas yra dar blogiau.
– Vadovai, darbuotojai, kurie aktyviai dalyvauja nerealistinio įvaizdžio kūrime, gali susidurti su vidiniais konfliktais, etinėmis dilemomis. Nemalonu daryti tai, kas susiję su melo kūrimu.
– Jei neišeina išvengti kontakto su tokia organizacija, kuri kalba viena, daro kita – įdėmiau, įtariau seki jos veiklą. O žmonės visada randa tai, ko ieško – tai yra įrodymų savo nuomonei paremti.
– Vardas ir reputacija duodami vieną kartą, ir juos atstatyti ypatingai sunku.
– Finale turime ir išeikvotus resursus, ir neturime realios naudos.
Įvaizdis ir faktai tikriausiai niekad nesutaps. Mano supratimu, praktiškas požiūris yra toks, kad įvaizdis gali rodyti šiek tiek geresnį vaizdą nei yra realybėje, neperžengiant melo ribos.
Yra ir kita medalio pusė: organizacijos, turinčios ką parodyti ir galinčios gauti daug iš savo reputacijos, to nedaro. Tai taip pat nėra pragmatiška, bet šios dienos straipsnis ne apie tai.