Kažkur perskaičiau mintį, kad drąsių ir patyrusių lakūnų nebūna. Būna arba drąsūs, arba patyrę.
Kaip valdybos narys dažnai dalyvauju vadovų atrankose. Ir vieną klaidą matau labai dažnai – pasitikėjimą savimi pernelyg greitai palaikome kompetencija. Žmogus kalba tvirtai, atsako greitai, save pateikia aiškiai, gerai valdo pokalbį ir sukuria stiprų pirmą įspūdį. Labai greitai kambaryje atsiranda jausmas: štai, stiprus kandidatas.
Mano praktinė taisyklė paprasta: kuo daugiau pasitikėjimo savimi kandidatas demonstruoja, tuo labiau turi įsijungti papildomo pasitikrinimo mygtukas. Ne todėl, kad pasitikėjimas savimi yra blogai. O todėl, kad būtent jis dažniausiai slepia tai, ko nenorima rodyti.
Kada tas mygtukas turėtų įsijungti?
- Brandus kandidatas paprastai mato niuansus, rizikas ir kompromisus. Jei į kiekvieną klausimą gaunate pernelyg tobulą atsakymą, verta tikrinti giliau.
- Kai daug kalbama apie rezultatą, bet mažai apie kelią. Kompetencija matosi iš veiksmų sekos, o ne tik iš rezultatų.
- Kai daug bendrinių žodžių ir mažai konkretumo. Jeigu atsakymuose daug „strategijos“ ir „lyderystės“, bet mažai skaičių, terminų ir realių sprendimų, didelė tikimybė, kad girdite gerą kalbėtoją, o ne profesionalų turinį.
- Kai pasiekimai skamba stipriai, bet neaišku, kieno tai nuopelnas. Dažnai girdime „mes padarėme“, tačiau lieka neaišku, koks buvo konkretaus kandidato indėlis.
- Jei žmogus net ir apie klaidas kalba taip, kad vis tiek atrodo tobulas, tikrinčiau dar kartą. Stiprus kandidatas paprastai gali ramiai papasakoti, kur suklydo ir ką jam tai kainavo.
- Kai per greitai sukuriama simpatija. Tai viena pavojingiausių vietų. Nuo to momento nebevertiname objektyviai – pradedame ieškoti patvirtinimų, kad pirmasis įspūdis buvo teisingas.
- Kai vengiama praktinių užduočių. Vos paprašai ant lapo susidėlioti prioritetus ar išspręsti konkretų atvejį, vaizdas dažnai pasikeičia. Čia labai greitai atsiskiria kalbėjimas nuo mąstymo.
- Kai per daug užtikrintumo ten, kur visiško aiškumo būti negali. Jeigu žmogus žada greitai išspręsti kelias sudėtingas problemas vienu metu, man tai ženklas, kad jis nesupranta situacijos sudėtingumo.
- Kai žmogus neparodo savo ribų. Stiprus profesionalas žino, kur jo ribos, ir ramiai pasako: „Šito vienas neišspręsčiau.“
Ką tokiu atveju praktiškai verta daryti?
- Praeikite tą pačią istoriją kelis kartus iš skirtingų kampų. Greitai pasimato, ar istorija gyva, ar išmokta.
- Prašykite ne nuomonės, o mechanikos. Ne „Kaip jūs vadovaujate?“, o „Kaip tiksliai atrodė jūsų paskutinis sudėtingas pokalbis su silpnai dirbančiu vadovu?“
- Duokite trumpą praktinę užduotį. Tai labai gerai parodo minties struktūrą, prioritetus ir realų vadybinį svorį.
- Tikrinkite gebėjimą pripažinti nežinojimą. Vienas stipriausių brandos ženklų – gebėjimas ramiai pasakyti: „Šitoje vietoje šiandien neatsakyčiau be papildomos informacijos.“