Rodikliai, KPI – įprastas dalykas organizacijų gyvenime, tačiau, kaip jais naudotis ar kaip juos nustatyti, požiūris daugeliu atvejų galėtų būti pragmatiškesnis ir protingesnis.
Visų pirma, rodikliais pamatuoti, kas svarbu, kartais yra per brangu, o kartais ir nėra patikimų metodų, dar kitais atvejais jų žinojimas jau neleidžia nieko pakeisti. Kolektyvo energija ir pasiruošimas įgyvendinti naujus dalykus, parengto investicinio projekto kokybė, sprendimus priimančio vadovo asmeninis efektyvumas, parengtos strategijos, kur eisime, kokybė yra kiekvienai organizacijai svarbūs dalykai. Tačiau pabandykime juos įvertinti rodikliais. Gal tai ir įmanoma, bet abejotina, ar praktiška, naudinga.
Matavimai, vertinimai, remiantis rodikliais, yra tik vienas iš būdų suprasti, kas vyko ir vyksta.
Tokie būdai, kaip vertinimas, remiantis profesine patirtimi, vizualus stebėjimas, ekspertinis vertinimas įvairių faktų ar praeities kontekste, galų gale, intuicija yra ne mažiau svarbūs ir net faktiškai dažniau gyvenime naudojami būdai.
Kadangi rodikliai išreikšti skaičiais, jie kelia aiškumo ir patikimumo įspūdį.
Manau, tai yra priežastis, kodėl jie kartais pervertinami organizacijų valdymo srityje, o kartais tampa kone vieninteliu „šventu tiesos šaltiniu“, kuris veikia matematine logika. Taip organizacijos save apriboja, įklimpsta, kai reikia priimti sprendimus, kurių rezultatas sunkiai nuspėjamas tiksliais skaičiais.
Žinoma, yra sričių, kurias valdant rodikliai yra nepakeičiami atliekant matavimus ir vertinimus. Rodikliai naudingi ten, kur valdome procesus ar kitokią rutininę, besikartojančią veiklą. Tai gali būti pardavimo, gamybos, tiekimo, paslaugų suteikimo procesai, veiklos.
Kartais, atrodytų, rodikliai organizacijoje pradeda gyventi savo atskirą gyvenimą.
Organizacijų žmonės, kurie naudojasi rodikliais, į juos pradeda žiūrėti su smalsumu: kas gi išėjo, įvyko, pradeda juos komentuoti, kaip kažką atskirą, gyvuojantį autonomiškai. Gal kiek šaržuoju, bet tai tampa panašu į oro prognozių pranešėjus, vartojančius tokią terminologiją: „dabar ši kreivė turi teigiamą kilimo tendenciją“, „rodiklis leido uždirbti“ ir t. t.
Pamirštamas esminis dalykas – bet kurio rodiklio vertė – duoti atsakymą, ar turime kažką keisti savo elgesyje, veikloje:
- Jei turime rodiklius, kurie leidžia nuspėti rezultatus, mums reikalingi atsakymai, ar turime kažką daryti kitaip, pavyzdžiui, būti aktyvesniais, ar pakanka to, ką darome. Dažniausiai tokie rodikliai matuoja pastangas arba tarpinius rezultatus. Tokių rodiklių vertė yra ta, kad, reikalui esant, dar galime kažką pakeisti.
- Jei turime rodiklius, kurie matuoja rezultatus, ir matome teigiamus ar neigiamus nuokrypius, reikalingi atsakymai, ką, turėdami praeities patirtį, galime daryti kitaip, jei norime gauti kitą rezultatą, ar ką daryti taip pat, jei rezultatą gavome geresnį, nei tikėjomės. Tokių rodiklių nauda tokia, kad galime mokytis iš savo patirties, tačiau praeities pakeisti jau negalime.
Ne rodiklių reikšmės, jų pokyčiai, o elgesys kuria rezultatus ar rezultatų tikimybę. Rodikliai tik rodo ar mūsų elgesys yra toks, koks duoda ar duos laukiamus rezultatus.
Dar kartą akcentuočiau, kad daugybėje situacijų pamatyta, išgirsta, suvokta situacija yra pakankama, kad suprastume, keisti elgesį ar ne. Matavimai tokiais atvejais būtų perteklinės pastangos.
Mokymai vadovams, susitarimai ką ir kodėl matuojame yra būtini kiekvienoje organizacijoje, jei norime sklandaus, neperkrauto darbo.
MOKYMAI:
Taip pat kviečiu skaityti mano asmeninį tinklaraštį Linkedin’e.